Uždaryti
Uždaryti
Taip
Ne
Uždaryti
Pasitikrink ar įrenginio nustatymuose įjungta buvimo vietos (auto location) funkcija.
Uždaryti
Patvirtinti
Atšaukti
Uždaryti
Įveskite savo el. pašto adresą ir mes atsiųsime Jums naują slaptažodį.
Thank you!
Uždaryti
Kartu keliauti smagiau? Tuomet suburk komandą ir padovanokite savo kelionę Lietuvai!

LT100 primena – komandoje negali būti daugiau nei 30 žaidėjų, tad pakvietimų skaičius ribotas.

Gero kelio!
Thank you!
Meniu

Šimtmečius puoselėjami lietuviški Kūčių papročiai

Slinkite žemyn

Iniciatyva „LT100: mano kelionė Lietuvai“ sveikina su gražiausiomis metų šventėmis ir kviečia nepamiršti autentiškų lietuviškų tradicijų, ilgus metus puoselėjamų prie Kūčių stalo. Kūčios – viena gražiausių šeimos švenčių Lietuvoje. Kūčių vakarienės metu įprastai vaišinamasi patiekalais, turinčiais simbolinę prasmę, o vakaro užsiėmimai neapsieina be burtų bei apeigų. Ne veltui sakoma, kad žiemos šventės – tai stebuklų metas.

Profesoriaus Liberto Klimkos teigimu, Kūčių vakaras – tai metas, kuomet senoviški tautos papročiai, atkeliavę dar iš baltų genčių laikotarpio, gražiai susijungia su krikščioniška Išganytojo laukimo tradicija.

Visų pirma, tai artimiausių giminaičių šventė, kurios metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę. Kartu susėdus prie stalo, prisimenamos ir protėvių tradicijos. Tad vakarienę pradėjus kalėdaičio laužimu toliau ragaujami tradiciniai, ypatingą prasmę turintys patiekalai, o iš po lininės staltiesės traukiamas gyvenimo trukmę simbolizuojantis šiaudas.

Tad kokie tie tradiciniai Kūčių papročiai?

L. Klimkos žiniomis, senajame Lietuvos kaime jau nuo ryto būdavo jaučiamas nekasdienis bruzdesys. Sakoma, kas tą rytmetį pramigs – bus slunkius per visus ateinančius metus. Žinia, visą dieną būdavo griežtai laikomasi pasninko: „sauso“, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo”, kai apskritai nieko nededama į burną iki pat vakaro. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, senesnieji žmonės – dar ilgai saulute džiaugsis.

„Kūčių diena yra ir santarvės diena, net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš”, o „mes”. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti. Su kaimynais, jeigu kas apsipykęs, būtina susitaikyti“ – primena prof. L. Klimka.

Sunkius darbus dirbti Kūčių dieną nerekomenduojama, tačiau apsišvarinti namus – būtina. „Protėviai trobų sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais, karpinukais, palubėje pakabindavo vaikų nupintus iš šiaudelių paukštelius. Ir šiaudiniai „sodai” virš stalo sukinėdavosi. Pinto sodo viduryje – auksašonis obuolys, simbolizuojantis saulę. Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių, po staltiese – šieno. Garbingiausioje stalo vietoje padedami kalėdaičiai (kaime paprastai plotkelėmis vadinti) ir paraikyta juoda ruginė duona. Nuo jų dalijimosi, po maldos ir tėvo palaiminimo, būdavo pradėdama šventoji vakarienė“, – pasakoja etnologas L. Klimka.

Neabejotinai vienas svarbiausių Kūčių šventės akcentų – tradiciniai patiekalai ir valgio ritualai. Šventiniai valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg perdirbti, smulkinti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise, juk norima pavaišinti ir protėvių vėles, kurias prisiminti prie šventinio stalo būtina.

Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažų regioninių skirtumų. Ypač tai akivaizdu kalbant apie Kūčių valgius. Etnografai viso Lietuvoje yra suskaičiavę daugiau kaip šimtą šiai šventei skirtų receptų, nors ant stalo reikėdavo tik devynių patiekalų – senovinio kalendorinio skaičiaus. Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų.

Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. Jie paprastai užpilami medaus miešimu arba parauginta daigintų ruginių miltų salde. Senovėje mėgiamas buvo šustinis – avižinės bandelės, užgeriamos šermukšnių gėrimu. Valgius aukštaičiai pašventindavo, užtrupindami ant jų kalėdaičio.

Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas –poliauka, tai ruginių miltų rauge virta džiovintų baravykų sriuba.

Tuo tarpu žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra cibulynė – svogūnų griežinėlių mirkalas, į kurį subertos sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos. Valgoma su karštomis bulvėmis. Prie cibulynės tinka ir kiunkė – žirnių bei bulvių košė.

Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų. O kad avižinis kisielius gerai sustingtų, vaikams būdavo liepiama basomis aplėkti trobą, ir dar padainuojant: „Kius, kius kisielius, atjoja Motiejus, ant šuns uodegos, pro galą stubos!“. Vakarienė šiame krašte būdavo užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo pusiau obuolį, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.

Dzūkai verda pasninkiškas sriubas, kepa grikines babkas ir papločius, vadinamus lamancais. Čia bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant už šventinio stalo aplink trobą apnešti kraitelėje sudėtus valgius. Tai kitados darydavo pats šeimininkas. Pabeldęs į pirkios duris, ištardavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje“.

Prof. L. Klimka  teigia, kad  savaip žmonės aiškindavo šventosios vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos – tai Adomo, Švč. Marijos ar vargo žmonių ašaros. Miežiai – juos valgę iš Rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešą skalsą, o žuvis primenanti apaštalus žvejus, kuriuos Kristus pakvietęs tapti žmonių sielų žvejais. Spanguolės apsaugančios nuo piktos priešo akies.

Išskirtiniais lietuviškais Kūčių papročiais tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą. O kas tie kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami skirtingai: prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais, buldikais? Tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti; jie mažučiai, nes vėlės neturinčios kūno; jų daug prikepama, nes mūsų protėviai prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų.

Kūčių nakties metu tikėta įvairiausiais stebuklais: tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai; net kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Merginos daugybe būdų stengdavosi sužinoti savo likimą, išsiburti būsimą vyrą. Vaikai iki užmigs vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį stebuklingąjį baltąjį  elnią, atnešantį  ant savo devyniašakių ragų saulę ir šv. Kalėdas.

www.100kelione.lt linki prasmingos ir stebuklingos Kūčių šventės!