Kelionė per kelias Europos valstybes vienu metu daugeliui atrodo paprasta – juk sienos tarp Šengeno zonos narių praktiškai neegzistuoja, pasienio kontrolės nėra, o iš vienos šalies į kitą galima pereiti taip, lyg keliautum tarp dviejų kaimyninių miestų. Tačiau ši laisvė nereiškia, kad kelionę galima planuoti be jokio apmąstymo. Priešingai – būtent dėl to, kad sienų kontrolė yra minimali, dokumentų tvarka ir vizos sąlygos tampa dar svarbesnės, o klaidos, padarytos planavimo etape, gali iškilti pačiu netinkamiausiu momentu, pavyzdžiui, oro uoste jau prieš pat skrydį.
Kas iš tiesų yra Šengeno zona
Šengeno zona apima daugumą Europos Sąjungos valstybių narių bei kelias šalis, kurios nėra ES dalis, tačiau prisijungė prie susitarimo – Norvegiją, Islandiją, Šveicariją ir Lichtenšteiną. Svarbu suprasti, kad tai nėra tapatu Europos Sąjungai: yra ES valstybių, kurios į Šengeno erdvę dar neįtrauktos arba tik neseniai prie jos prisijungė, todėl skrendant, pavyzdžiui, į Airiją ar Kiprą, situacija bus kitokia nei keliaujant į Vokietiją ar Prancūziją.
Trečiųjų šalių piliečiams svarbiausia taisyklė – vadinamoji 90/180 dienų taisyklė. Per bet kurį 180 dienų laikotarpį leidžiama būti Šengeno zonoje ne ilgiau kaip 90 dienų su turistine viza ar be vizos, jei asmens šalis turi bevizį režimą. Skaičiuojama ne pagal kalendorinius mėnesius, o slenkančiu būdu, todėl žmonės, kurie į zoną įvažiuoja ir išvažiuoja kelis kartus per metus, dažnai susipainioja ir netyčia viršija leidžiamą laiką.
Vizos klausimas – nuo kur pradėti
Jeigu keliautojui viza reikalinga, prašymą reikėtų teikti tos šalies, kurioje planuojama praleisti daugiausia laiko, konsulate. Jeigu laikas pasiskirstęs tolygiai tarp kelių valstybių, kreipiamasi į šalies, per kurią numatytas pirmasis atvykimas, atstovybę. Ši taisyklė dažnai pamirštama – žmonės kartais kreipiasi į patogiausią ar greičiausiai priimančią ambasadą, nepaisant to, kad kelionės logika reikalauja kitokio sprendimo. Tokiu atveju prašymas gali būti atmestas arba nukreiptas kitur, o tai reiškia prarastą laiką.
Prašymą verta teikti ne anksčiau kaip šešis mėnesius prieš kelionę, bet ir ne vėliau kaip likus dviem–trims savaitėms iki išvykimo, nes nagrinėjimo laikas priklauso nuo sezono ir konkrečios konsulinės įstaigos apkrovos. Vasaros mėnesiais ar prieš šventes eilės būna gerokai ilgesnės.
Dokumentai, kuriuos reikia turėti
Standartinis dokumentų sąrašas apima galiojantį pasą (jis turi galioti bent tris mėnesius po numatomos išvykimo iš Šengeno zonos datos), užpildytą prašymo formą, nuotrauką, kelionės draudimą, kuris padengia bent 30 000 eurų medicininių išlaidų, apgyvendinimo įrodymus bei finansinį pajėgumą patvirtinančius dokumentus. Be to, dažnai prašoma pateikti kelionės maršrutą ar bilietų rezervaciją.
- Pasas, galiojantis pakankamai ilgai po planuojamos grįžimo datos;
- Kelionės draudimas, atitinkantis Šengeno reikalavimus;
- Apgyvendinimo rezervacija arba kvietimo laiškas;
- Banko išrašai ar kiti finansinio pajėgumo įrodymai;
- Darbdavio pažyma arba dokumentai, patvirtinantys ryšį su gimtąja šalimi.
Pastarasis punktas dažnai nuvertinamas, tačiau konsulinės institucijos į jį žiūri rimtai – jos nori įsitikinti, kad asmuo neketina pasilikti ilgiau nei numatyta.
Klaidos, kurios kartojasi vėl ir vėl
Viena dažniausių klaidų – vizos prašymo teikimas ne tai šalies atstovybei, apie kurią jau minėjome. Kita – netikslus draudimo polisas, kuris neatitinka minimalios sumos arba negalioja visai kelionės trukmei. Pasitaiko ir atvejų, kai žmonės perka bilietus prieš gaunant vizą, o vėliau, jei prašymas atmetamas, patiria nemažus finansinius nuostolius.
Dar viena problema – nepakankamas dėmesys 90/180 dienų taisyklei. Žmonės, kurie dažnai keliauja verslo reikalais ar aplanko gimines skirtingose šalyse, kartais tiesiog nesuskaičiuoja, kiek dienų jau praleido zonoje per pastarąjį pusmetį. Peržengus limitą, net vienos dienos viršijimas gali sukelti problemų ateityje – nuo baudos iki draudimo įvažiuoti tam tikram laikotarpiui.
Taip pat verta paminėti, kad keliaujant per kelias šalis be pasienio kontrolės, žmonės kartais pamiršta, jog asmens dokumentą vis tiek reikia turėti su savimi visą laiką – policija ar kitos institucijos turi teisę jo paprašyti bet kuriuo metu, nepaisant to, kad sienos perėjimas fiziškai niekaip nepažymėtas.
Kelionė be kliūčių prasideda nuo popierių tvarkos
Šengeno erdvė suteikia laisvę, kurios dauguma pasaulio regionų neturi, tačiau ši laisvė remiasi tvarka, kuri veikia už kulisų – vizų sistema, dokumentų reikalavimais ir laiko apskaita. Kelionė per kelias valstybes gali būti sklandi ir maloni, jei prieš išvykstant skiriama pakankamai dėmesio detalėms, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nesvarbios: teisinga konsulinė įstaiga, tinkamas draudimas, atsargus dienų skaičiavimas. Tie, kas šiuos aspektus apgalvoja iš anksto, retai susiduria su nemaloniomis staigmenomis pasienyje ar oro uoste – o būtent to ir siekiama, kai kalbama apie laisvą judėjimą be sienų.
