Grįžau prieš savaitę iš dešimties dienų kelionės po Portugaliją ir pirmas dalykas, kurį pamačiau atidaręs duris – namuose buvo šaltoka kaip lauke. Na, ne visai kaip lauke, bet jausmas toks, lyg šildymas veiktų tik dėl principo. Tada ir susimąsčiau – kiek gi realiai sumoku už tai, kad kaloriferiai kaista tuščiam bute, kol aš deginu saulėje?
Pasidalinsiu tuo, ką pats išsiaiškinau ir išbandžiau. Nesu joks energetikos ekspertas, tiesiog žmogus, kuriam nusibodo mokėti daugiau nei reikia.
Kodėl šildymas veikia net kai tavęs nėra
Daugelis tiesiog palieka termostatą tokioje pačioje padėtyje, kokioje jis buvo prieš išvykstant. Logika paprasta – „kam vargintis, kelionė juk trumpa”. Bet jei kalbame apie savaitę ar ilgiau, skaičiai susikaupia gana greitai. Šildymo sistema nežino, kad tave išvežė taksi į oro uostą, ji tiesiog laikosi nustatytos temperatūros.
Statistiškai (na, pagal tai, ką skaičiau energetikos forumuose ir šildymo bendrovių tinklalapiuose) namų ūkiai, kurie nekoreguoja šildymo kelionių metu, permoka apie 30-40 procentų per tą laikotarpį. Tai nemažai, ypač jei kalbame apie žiemos mėnesius, kai vien už šildymą gali išeiti solidi suma.
Ką aš dariau prieš išvykstant
Pirma taisyklė, kurią išmokau – nereikia visiškai išjungti šildymo. Tai skamba logiškai iš pirmo žvilgsnio, bet praktiškai gali sukelti daugiau problemų nei naudos.
- Sumažinau temperatūrą iki 15-16 laipsnių. Ne išjungiau, o tiesiog nuleidau. Taip namas nespėja visiškai atvėsti, o grįžus nereikia kelių valandų laukti, kol vėl sušils.
- Patikrinau langus ir duris. Skamba banaliai, bet vienoje kelionėje palikau praviras vonios langas dėl vėdinimo – grįžęs radau ne tik šaltą, bet ir drėgną butą.
- Uždariau radiatorius kambariuose, kuriuose niekas nebūna. Sandėliukas, svečių kambarys – kam ten šildyti oras, kurio niekas nekvėpuos?
- Nustačiau programuojamą termostatą (jei tokį turi, tikrai verta investicija). Galima susiplanuoti, kad temperatūra pradėtų kilti likus kelioms valandoms iki grįžimo.
Programuojami termostatai – ar verta investuoti
Prieš metus nusipirkau paprastą wifi termostatą, kainavo apie 60 eurų. Iš pradžių galvojau, kad tai bereikalinga išlaida, bet dabar sunku įsivaizduoti gyvenimą be jo. Galiu iš telefono pakeisti temperatūrą, kol dar sėdžiu lėktuve grįžtant namo. Nusileidus lėktuvui paspaudžiu vieną mygtuką – ir kol pasiimu bagažą, kol važiuoju namo, butas jau šyla.
Skaičiavau – per metus tokia investicija atsipirko per porą kelionių. Jei keliauji dažnai, tai tikrai verta apsvarstyti, net jei iš pradžių atrodo kaip nereikalinga prabanga.
Smulkmenos, kurios irgi turi reikšmės
Vienas dalykas, kurio nebūčiau pagalvojęs, jei nebūtų pasakiusi kaimynė – uždangos ir žaliuzės. Uždarytos jos padeda išlaikyti šilumą viduje, ypač jei langai seni ir ne itin sandarūs. Skamba kaip smulkmena, bet skirtumas tikrai jaučiasi.
Taip pat verta patikrinti, ar radiatoriai neuždengti baldais ar užuolaidomis – jei šiluma neišsisklaido tinkamai, sistema dirba ilgiau, kad pasiektų norimą temperatūrą kambaryje, o tai reiškia didesnes sąnaudas.
Dar viena detalė – jei turi karšto vandens boilerį, atskirą nuo šildymo sistemos, verta jį taip pat sumažinti arba išjungti kelionės metu. Vanduo šyla net kai jo niekas nenaudoja, o tai irgi kainuoja.
Kai grįžti – ką daryti pirmiausia
Grįžus verta neskubėti staigiai kelti temperatūros iki maksimumo, nors labai norisi po šaltos kelionės ar tiesiog dėl to, kad namie šalta. Palaipsniui kylanti temperatūra sunaudoja mažiau energijos nei staigus šuolis, kai sistema turi dirbti visu pajėgumu.
Taip pat patikrinti, ar viskas veikia tinkamai – kartais grįžus paaiškėja, kad kažkas su termostatu negerai suveikė arba radiatorius neveikia taip, kaip turėtų. Geriau tai pastebėti iš karto, o ne po savaitės, kai jau sąskaita ateina nemaloniai didelė.
Vietoj išvadų – keli žodžiai patiems keliautojams
Tiesą sakant, visa ši tema atrodo smulki, kol nepradedi skaičiuoti realių sumų. Kai keliauji dažniau nei kartą per metus, šitie 30-40 procentų sutaupymo tikrai susisumuoja į kažką apčiuopiamo – galbūt tai bus dar viena kelionė ar tiesiog mažiau streso peržiūrint sąskaitas.
Man svarbiausia buvo suprasti, kad nereikia rinktis tarp „šalta grįžus” ir „permoku už tuščią butą”. Yra vidurio kelias – sumažinta, bet ne išjungta temperatūra, protingas planavimas ir kelios smulkios detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos.
Tad kitą kartą prieš spaudžiant durų raktą ir bėgant į oro uostą, verta skirti penkias minutes namų šildymui sutvarkyti. Tos penkios minutės gali sutaupyti nemažai pinigų, o svarbiausia – grįžus vis tiek jausiesi namie, tik be nereikalingo skaudulio žiūrint į sąskaitą.
